Istorija

2018 m. Šiaulių Didždvario gimnazija šventė 120-ies metų jubiliejų. Tai viena seniausių miesto gimnazijų, garsėjanti ne tik tradicijų puoselėjimu, bet ir atvirumu, inovatyvumu, draugiškos saviraiškos ir saviugdos aplinkos kūrimu, visuomeniškumu.

1898-1915 Mergaičių gimnaziją Šiauliuose buvo nutarta įsteigti 1898 m. sausio 29 d., Rusijos imperatorių karūnavimui (1896 m.) atminti. 1896 metų pavasarį, Kauno gubernatoriui leidus, buvo pradėtas organizuoti aukų rinkimas numatytai atidaryti mergaičių gimnazijai Šiauliuose. Kitais metais grafas N.Zubovas statybai padovanojo sklypą šalia dabartinės Kaštonų alėjos, Fabrikų (dabartinėje Vilniaus g.) gatvėje ir plytų už 10000 rublių. Surinkta nemažai lėšų iš privačių asmenų ir aplinkinių dvarų savininkų. Prie gimnazijos išlaikymo lėšų priskirtas ir mokinių mokestis už mokslą. Statyba buvo pavesta komitetui. Gimnazijos pastatas pradėtas statyti tais pačiais 1898 metais. Naujajame pastate mokslas prasidėjo tik 1900 metais. Pastatas buvo dviejų aukštų. Kad mokymo patalpos turėtų geresnę orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, pastatas galiniu fasadu atsuktas į gatvę. Tai neįprastas pastato sprendimas. Architektūriniais reprezentaciniais sumetimais fasadas iš gatvės pusės praplėstas. Šoninės dalys išsikiša iš bendro stačiakampio pastato tūrio. Mokymo patalpos išdėstytos abiejose koridoriaus pusėse. Į patalpas gatvės pusėje patenkama iš kito koridoriaus, kuris statmenai kerta pagrindinį. Antrame aukšte į gatvės pusę įrengta aktų salė. Klasių patalpos beveik kvadratinės formos. Pagal 1900/1901 mokslo metų ataskaitą gimnazija pradėjo veikti 1898 m. liepos 1 d. Pradžioje veikė tik 4 klasės. Mokomasi buvo pagal 1874 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintas dalykų programas. Dalykų dėstymas ir bendravimas buvo privalomi tik taisyklinga rusų kalba. Gimnazijoje tais metais mokėsi 222 mokinės. Vėliau jų skaičius keitėsi, tačiau nedaug. 1900 metų pradžioje besimokiusių moksleivių didžiausią dalį sudarė judėjų tikėjimo mergaitės, paskui - katalikų, pravoslavų ir mažiausia - liuteronų. Pagal skaičių daugiausia mokėsi miestiečių dukterys, paskui dvarininkų ir valdininkų. Gimnazijoje nuo 1901 metų mergaitės mokėsi 7 metus. Buvo galima mokytis dar ir aštuntoje, papildomoje pedagoginėje klasėje. 1905 metais gimnaziją baigė 32 abiturientės - pirmoji laida. Gimnazijoje dirbo apie 30 žmonių. Gimnazijos valdytojas P.G.Jakuševič buvo paskirtas vietoj A.N.Rubcov, kuris tapo Kauno berniukų gimnazijos valdytoju, vyriausia klasių prižiūrėtoja E.K.Giltebrandt. Pagal vietinės valdžios nurodymus gimnazistės privalėjo vienodai rengtis, dėvėti vienodos formos skrybėles. Moterys, dirbančios gimnazijoje, pagal ministerijos nurodymą turėjo vilkėti mėlynos spalvos drabužius. Apskritai gimnazijoje reikėjo laikytis griežtų taisyklių.

 

Šiaulių Gimnazija

1918-1928 Pirmoji vidurinė mokykla Šiauliuose įkurta dar vokiečių okupacijos metais, 1916 metų rudenį. Kunigas J.Galdikas įsteigė Šiauliuose gimnaziją, kuri veikė tik vienerius metus, t.y., iki 1917 metų rudens, nes vokiečių okupacinė valdžia ją uždarė ir neleido toliau tęsti mokslo. 1917-1918 metais Šiaulių gimnazija turėjo tik keturias klases, kur mokėsi virš šimto mokinių. Jos direktorius buvo J.Galdikas. Kunigo J.Galdiko pastangomis gimnazija buvo išlaikoma Vilniaus Lietuvos komiteto karo aukoms šelpti. Ji tilpo privačiame R.Kugevičiaus name Dvaro gatvėje. Iš tos gimnazijos paskui nemažai mokinių perėjo mokytis į 1918 metais susikūrusią Šiaulių gimnaziją. Šiaulių gimnazijos atkūrimas 1918 metų pavasarį buvo „Jėgos“ draugijos nuopelnas. Draugiją sudarė tų laikų Lietuvos inteligentai ir visuomenės veikėjai, pasilikę savo tėvynėje vokiečių okupacijos metais ir nepabėgę į Rusiją. Šiaulių gimnazija, kaip „Jėgos“ draugijos švietimo įstaiga, pradėjo savo darbą jau 1918 metų pavasarį ir buvo draugijos išlaikoma. Direktorius - fizikos mokytojas A.Klupšas. Dėl mokytojų ir mokinių stokos Šiaulių gimnazija pradėjo normaliai dirbti tik 1918 metų rudenį, ėmus masiškai grįžti karo pabėgėliams iš Rusijos. Atsirado tuomet ir naujų mokytojų. 1919 metų pavasarį Šiaulių gimnazija buvo suvalstybinta. Atsiradus mokytojams specialistams, beveik visi ne pagal specialybę dirbusieji išėjo iš Šiaulių gimnazijos. 1920/1921 mokslo metais Šiaulių gimnazijos mokytojų kolektyvas dar labiau sustiprėjo ir stabilizavosi, veikė visos aštuonios klasės, mokinių klasėse buvo pakankamai. Savo gyvenimą Šiaulių gimnazija pradėjo buvusios žydų mokyklos Dvaro gatvėje patalpose, nes pastatai Tilžės g. (buvusi berniukų gimnazija) ir Vilniaus g. (buvusi mergaičių gimnazija) buvo apgriauti ir užimti vokiečių kariuomenės. Buvusioje žydų mokykloje mokiniai ir mokytojai turėjo dirbti kaip lauke - vilkėdami žieminiais drabužiais. Klasės nešildomos, kadangi visos krosnys buvo apgriautos, be to, stigo ir malkų. Keli mokiniai nušalo kojų ir rankų pirštus. Nebuvo vadovėlių. Mokiniai užsirašinėjo tai, ką mokytojai kalbėjo. Kad tik būtų popieriaus, pieštukų, rašalo ir plunksnų! Bet ir jų buvo maža. Vis dėlto tais sunkiais laikais gimnazija sugebėjo išleisti dvi abiturientų laidas (1919-tųjų ir 1920-tųjų). 1919 ir 1920 metų laidos būtų buvusios didesnės, jei vyresniųjų klasių mokiniai nebūtų stoję į savanorius. Kovose žuvo gimnazistas J.Kumpis. Nors 1918 metų lapkričio 11d. susikūrė pirmasis Lietuvos ministrų kabinetas, tačiau gimnaziją dar kontroliavo Vokietijos švietimo ministerijos atstovai — vokiečiu karininkai, Klaipėdos krašto lietuviai, su kuriais buvo galima susikalbėti lietuviškai. Susikūrusi Šiaulių lietuvių gimnazija gana ramiai dirbo iki 1919 betų žiemos, kai pasitraukė vakarų fronte sumušti vokiečiai ir į kraštą pradėjo žygiuoti rusų kariuomenė, kuri priėjo prie pat Klaipėdos krašto sienos. Pagaliau viską išsprendė jėga. Vėl prasidėjo neramumai Lietuvoje. Šiaulių gimnazijoje atsirado komisaras, kurio pareiga buvo kontroliuoti mokinių ir mokytojų nuotaikas. Mokslas sutriko, nes daug mokytojų ir mokinių per tą chaosą išsibėgiojo. Kai Šiaulių gimnazija persikėlė į mergaičių gimnazijos patalpas Vilniaus gatvėje, 1919 metų rudenį įvyko susidūrimas su bermontininkais - sąjungine vokiečių ir rusų reakcionierių kariuomene. Jie užėmė pastatą ir mokslas nutrūko trims mėnesiams. Bermontininkai Lietuvoje nebuvo mėgiami, nes pasirodę 1919 metų vasarą iš pasalų žudė lietuvių kareivius, civilius gyventojus, plėšė ūkininkus. Daugybė jų bastėsi Šiauliuose ir jų apylinkėse. Incidentas su bermontininkais gimnazijoje įvyko rugsėjo 30 dieną. Bermontininkų generolas fon Dibičas visiems susirinkusiems į pamokas įsakė palikti pastatą, nes jis perduodamas vokiečių karo vadovybės ligoninei. Mokytojai ir mokiniai atsisakė palikti gimnaziją, bermontininkų karinis dalinys įsiveržė į gimnaziją, įvyko susirėmimas. Liko sužeista daug mokinių ir mokytojų, o vienas vokietis, kieme gavęs akmeniu į galvą, nuvežtas į ligoninę. Mokytojai tuomet tik gynė savo auklėtinius nuo okupantų smūgių, vengdami didesnio kraujo praliejimo. Prasidėjusi batalija gimnazijos aktų salėje tęsėsi ant laiptų, koridoriuose, paskui persimetė į gatvę. Apie tą įvykį Šiaulių gimnazijoje, ginant ją nuo okupantų, Mokytojų tarybos pavedimu parašytas pranešimas, kuris buvo įamžintas Mokytojų tarybos posėdyje 1919 metų rugsėjo 30 dieną, tuoj po kruvino susirėmino. Iš gimnazijos direktoriaus ir Mokytojų tarybos narių pranešimų paaiškėjo, kad jau seniau vokiečiai grasino užimti gimnazijos butą. Rugsėjo 15 dieną miesto valdyba gavo griežtą vokiečių komendanto įsakymą iki rugsėjo 18 dienos išsikraustyti. Rugsėjo 21 dieną karine jėga buvo užimta žydų mokykla, o lietuvių gimnazija kol kas buvo neliečiama. Tačiau rugsėjo 29 dieną apie šešioliktą valandą 30 vokiečių žandarų ir apie 30 belaisvių įsiveržė į gimnaziją, sunešė visus suolus į salą, spintas ir kitus daiktus į knygyną. Jie tai darė nekreipdami į direktoriaus protestą. Rytojaus dieną mokiniai ir mokytojai susirinko į gimnaziją. Atėjo ir vokiečiai. Ritmeisteris fon Platen su keliais ginkluotais kareiviais ėmė stumdyti mokinius, mušti, mėtyti juos nuo laiptų. Mušami mokiniai spietėsi antrojo aukšto koridoriaus gale ir giedojo Lietuvos himną. Įsiutęs fon Platten atvedė belaisvius ir įsakė jiems išvaryti mokinius, bet kareiviai neišdrįso artintis prie verkiančių vaikų. Vaikai be paliovos giedojo himną. Tada ritmeisteris puolė prie vaikų, ėmė juos mušti per veidus, sukti rankas ir smaugti. Matydami, kad tokiu būdu vaikų neįveiks, vokiečiai pasišalino. Tuo metu mokiniai su mokytojais ir tėvais susirinko salėje pasitarti, ką toliau daryti. Vienas tėvas siūlė laikytis ramiai ir nebijoti. Tikėta, kad su vokiečiais pavyks susitarti gražiuoju. Po šių žodžių į salę įsiveržė apie dvidešimt kareivių ir puolė susirinkusiuosius peiliais, diržų sagtimis ir kumščiais. Vaikai ėmė bėgti. Leitenantas trenkė žemėn vieno vaiko motiną P.Čepulienę ir ėmė ją spardyti. Apalpusią moterį puolė gelbėti jos duktė mokytoja, direktorius A.Klupšas, S.Lukauskis, mokytojas J.Rimkevičius, bet vokiečiai puolė mušti ir juos. S.Lukauskį vokiečiai ėmė smaugti, mokytoją G.Čepulytę stumdyti ir mušti. Aštuntos klasės mokinį A.Mačiūną ritmeisteris smaugė, kareiviai peiliu sužeidė jam rankas ir veidą. Septintos klasės mokinį P.Avižonį perdūrė peiliu. Tačiau fotoaparatas išgelbėjo jį nuo pavojingos žaizdos. Mokines vokiečiai mušė labiausiai. Penktos klasės mokiniai J.Glodenytei sudraskė rūbus, ritmeisteris smarkiai užgavo jai veidą. Ketvirtos klasės mokinę O.Viliūnaitę, mestą nuo laiptų, pagavo mokiniai. Vokiečiai neleido gelbėti pritrenktų mergaičių, mušė jas gulinčias. Jie mėtė vaikus pro langą, tiesiai ant akmenų, o iš gimnazijos išvytus vaikus ir pašalinius žmones, švaistėsi botagu. Šio įvykio metu buvo sužeista apie keturiasdešimt mokinių ir mokytojų. Mokytojų tarybą išreiškę didžiulį pasipiktinimą vokiečių kariuomenės žiaurumu ir nutarė tuoj pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltusius vokiečius. Atgavus mokyklos patalpas 1920 metais, laiptuose tarp pirmo ir antro aukšto buvo įmūryta marmuro lenta, kurioje surašyta, kaip mokiniai gynė mokyklos patalpas ir savo teises į mokslą. 1941 metais vokiečiams vėl okupavus Lietuvą, lenta, saugant ją nuo sunaikinimo, buvo išimta ir paslėpta. Tolesnis lentos likimas nežinomas. Nuo 1923 metų mišri gimnazija oficialiai vadinama Šiaulių valstybine gimnazija. Gimnazijai priklausė abu buvusių mergaičių (Vilniaus g.) ir berniukų (Tilžės g.) gimnazijų, veikusių prieš karą, pastatai. Direktorius buvo vienas. Jis gyveno, ir administracija dirbo viename pastate Tilžės gatvėje. Po 1924/1924 mokslo metų reformos gimnazijoje veikė grupės su sustiprintu senųjų kalbų (lotynų, graikų), naujųjų kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų) dėstymu, taip pat realistinių (sustiprinta matematika) ir matematikos (su komercijos dėstymu) grupės. I-IV klasės liko mergaičių gimnazijos patalpose, o aukštesnės - Tilžės g. Gimnazija turėjo mišrų chorą, buvo organizuojami bendri renginiai. Švietimo ministerijai pritarus, miesto savivaldybė nutarė atnaujinti berniukų ir mergaičių gimnazijų veiklą. Nuo 1928 metų berniukų ir mergaičių gimnazijos pradėjo dirbti atskirai.

 

Šiaulių Mergaičių Gimnazija 

1928-1953 Galutinai mergaičių ir berniukų gimnazijos išsiskyrė 1928 metais. Dalis mokytojų perėjo dirbti iš Šiaulių Valstybinės gimnazijos į Šiaulių Valdžios Mergaičių gimnaziją. Nuo 1928 iki 1938 metų gimnazijai vadovavo A. Klupsas. Buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas. Buvo rengiami įvairūs prancūzų, vokiečių kalbų seminarai, konkursai, literatūriniai vakarai, veikė ateitininkų, skaučių organizacijos. Moksleivės dalyvaudavo mieste rengtose sporto ir kultūros šventėse. Deja, gimnazijoje mokymosi sąlygos nebuvo itin geros, daug ko trūko. Čia trūko vietos: nebuvo atskiros patalpos knygynui, fizikos kabinetui, spintos su knygomis stovėjo koridoriuje ir klasėse. Gydytojo kabinetas kartu buvo ir fizikos priemonių sandėlis. Tebuvo tik atskira klasė piešimui. 1938 m. vietoje A. Klupšo direktore tapo istorikė I. Andrulytė. 1939 metais miesto laikraštis „Momentas“ rašė: „Daugelis, be abejo, atsimena, kaip anksčiau atrodė mergaičių gimnazijos kiemas. Ištisas dvidešimt metų ten bujojo usnys, pienės, žodžiu, atrodė kaip ganykla. Ir štai dabar jau kitas vaizdas. Įrengtos klombos, padaryta pavyzdinga krepšinio aikštelė, visur švara ir tvarka. Ir kieno tai dėka? Moters - gimnazijos direktorės. O kiek ta gimnazija perleido vyrų direktorių ir nė vienas jų to padaryti nepasiprotėjo. Šį pavyzdį turi pasekti ir berniukų gimnazija, kurios kiemas taip pat nepriklausomybės laikų apleistas.“ Artėjant frontui, 1940 metų laida atestatus atsiėmė balandžio mėnesį. Kai kurie mokytojai ir mokinės, gelbėdamiesi nuo karo, emigravo. Pirmiausia gimnazija buvo iškelta į buvusį centrinės bibliotekos rūsį (dabartinėje Aušros alėjoje). Nuo 1942/1943 mokslo metų perkelta į senojo pašto rūmus. 1940-1941 metais vadovavo mokyklos vadovė P.Šilinaitė, 1941-1942 metais vadovavo Giedraitienė, 1942-1944 - Saudargas. Jau po karo, 1947 metų lapkričio 30 d., įvyko iškilmingas II-osios mergaičių gimnazijos atstatytų rūmų atidarymas. Kūrį laiką mokykla vadinosi ir 5-oji septynmetė. 1944-1950 mokyklai vadovavo K.Makrickas, 1951-1953 - G.Simonavičienė, 1953-1957 - J.Fitkevičius. 

 

Šiaulių 5-oji vidurinė mokykla

1954-1994 1954 metais, siekiant sustiprinti drausmę ir kelti mokymo-auklėjimo lygį, Šiaulių miesto mokyklose įvestas bendras berniukų ir mergaičių mokymas. Tada mokyklai vadovavo J.Fitkevičius. 1957/1958 mokslo metais, vadovaujant S.Platelienei, mokykloje padarytas kapitalinis remontas. 1958 metais 5-ają vidurinę mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. Nuo 1963 metų įvestas sustiprintas anglų kalbos dėstymas. 1968 metais, išėjus S.Platelienei, direktorės pareigas perėmė S.Dargužienė. Tais pačiais metais baigtas statyti mokyklos priestatas, kuriame įrengta sporto salė ir kiti kabinetai. 1974 metais mokyklai pradėjo vadovauti V.Jakimčienė. Mokykloje veikė pionierių, komjaunuolių, organizacijos, be to, šių organizacijų nariai aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje. Ilgą laiką veikė kraštotyros būrelis. Atgimimo laikotarpiu buvo susidomėta mokyklos istorija. Mokyklos istorijos muziejaus įkūrėja E.Balčiūnaitė pradėjo rinkti istorinę medžiagą, užmezgė ryšius su buvusiomis Nepriklausomos Lietuvos gimnazistėmis, įžymiais mokyklos auklėtiniais. Mokykloje dirbo daug patyrusių pedagogų, kaip antai: J.Adomaitis. V.Paulauskas ir kiti. Nuo 1980 metų mokyklos direktorė - D.Sabalienė. 

 

Šiaulių Didždvario vidurinė mokykla (1994-1998) Šiaulių Didždvario gimnazija (nuo 1998)

1994 metais 5-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas Didždvario vardas. Buvo siūlomi įvairiausi pavadinimai, tačiau, remiantis istoriniais duomenimis, pasirinktas grafų Zubovų, prisidėjusių prie šios mokyklos atsiradimo, valdų pavadinimas. Mokykla siekė atgauti gimnazijos vardą. Atsižvelgdama į regiono poreikius, mokykla norėjo tapti realinio profilio gimnazija su ekonomine pakraipa. Nuo 1998 metų Šiaulių Didždvario vidurinė mokykla pasivadino Šiaulių Didždvario gimnazija. Nuo 1980 iki 1999 Šiaulių Didždvario vidurinei mokyklai vadovavo D.Sabalienė, nuo 1999 iki 2009 metų V.Bacys. Nuo 2009 m. Šiaulių Didždvario gimnazijai vadovauja V.Balsevičius. Jo pavaduotoja - R.Pupinytė. Skyrių vedėjai A.Saldauskienė, R.Alminienė,

R.Tamošiūnienė, D.Trijonienė. Mokykloje švenčiami tradiciniai renginiai: mokslo ir žinių šventė, ansamblio „Šėltinis“ sezono atidarymas, dešimtokų krikštynos, Naujametis karnavalas, Šimtadienis, muzikos, dailės ir poezijos, sporto savaitė, vasario 19-osios šventinis koncertas, Tėvų dienos, Mokytojų dienos šventė, Kalėdinis vakaras (anglų k.), Padėkos diena (anglų k.), Užgavėnių šventė, Šv. Valentino diena, Balandžio 1-osios šventė, susitikimas su buvusiais abiturientais, ataskaitinis šventinis koncertas moksleiviams ir tėveliams. Jau tradicinė švente tapo Tolerancijos diena kiekvieną rugsėjo 30 d., minint istorinį faktą, kada bermontininkai užpuolė mokyklą, o mokiniai ir mokytojai drąsiai gynė ją. Mokyklos diena - tai diena, kai į mokyklą kviečiami įžymūs mokslo ir meno žmonės. Vyksta moksleivių kūrybos vakarai - muzikos, šokio, dailės, meninio žodžio šventės. Lapkričio 28 d. švenčiama padėkos diena, vyksta kalėdiniai vakarai anglų kalba, Vėlinių vakaras. 1996 metais sukurta mokyklos vėliava ir himnas, gairelės ir ženkliukai. Mokykloje veikia įvairūs klubai: Anglų kalbos, Debatų, Sporto, Menų, UNESCO, veikia skautų organizacija, kurioje yra apie 20 narių. Mokykloje veikia net radijas „Radijo klubas“ (99,4 FM) ir yra įrengta dviračių aikštelė. Nuo 1981 metų mokykloje vaikai šoka tautinių šokių kolektyve "Šėltinis". Mokykla sėkmingai dalyvauja įvairiuose projektuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ištrauka apie mokyklą iš Tado Šimoliūno (buvusio mokinio) rašinio „Senolė“: „Ši mokykla užaugino nemažą būrį žinomų visuomenės ir kultūros veikėjų. Auga jie ir šiandieninėje mokykloje, rūpestingai globojami mokytojų. Mes galime džiaugtis, kad mokykloje ne tik įgyjame gerus gimtosios kalbos įgūdžius, bet ir išmokstame kalbėti angliškai, dirbti kompiuteriais. Džiugina ne tik mus, bet ir miesto žiūrovus puikus šokių kolektyvas „Šėltinis“. Su šokiais žinias apie mūsų mokyklą jis nuveža net į kitas šalis. Na, o mūsų šaunioji šachmatininkė V.Čmilytė garsina ne tik mokyklos vardą, bet ir Lietuvos vardą visame pasaulyje“.